Apie bele ką (kaip įprasta Lietuvoje)

Kirpykla žmogaus gyvenime yra viena tų įstaigų, į kurias vaikščioti malonu, net jei ten ir palieki pinigus. Vyrai paprastai mėgsta eiti neplautomis galvomis, kad už 2-5 litus jiems galvą išplautų simpatiška kirpėja. Galvos masažas - pasakiškas dalykas, kuris daugumą veža. Moteriškės ten eina šiaip turiningai laiką praleisti, nes kirpėjai galima papasakoti tokių dalykų, kokių draugėm nepasakosi, nes išpliurps. Po to pusvalandžio išėjęs jautiesi kaip nuoga galva, bet tada norisi kuo greičiau grįžti į namus ar pas draugus ir pasirodyti su visais savo pasikeitimais. Galima sakyti, kad kirpykloje susimoki už gerą nuotaiką vieną dieną, patogumą savaitei ar dviem ir malonų bendravimą, kurį gauni kalbėdamas su kirpėjomis.

Kirpėja yra ypatingas žmogus. Tai ir grožio meistrė, nes padaro mus gražesnius, ir chemikė, nes puikiai nusimano plaukų priežiūroje, truputį ragana, nes nuolatos skleidžia kerus ir buria kažką… Aišku, kirpėja yra ir puiki pašnekovė, nes gali prakalbinti žmogų, palaikyti pokalbį ir, žinoma, išklausyti. kartais kirpėja yra puiki psichologė, nuolatos raginanti keisti šukuoseną. Nuo šukuosenos pakeitimo keičiasi ir gyvenimo stilius - pasiskaitykite garsiausius verslo sėkmės rašytojus, kurie kaip susitarę kalba apie tai, kad pirmiausiai reikia keisti savo aplinką, tada gyvenimą, o jau tada ir verslą…

Kirpykla yra įstaiga, kuri traukia dėl paslaugos ar kirpėjo. Dažnai interjeras kirpykloje yra prabangus, tačiau ar jausitės gerai, jei prastai aptarnaus, nesikalbės, nukirps bet kaip ir dar nuplėš daugiau pinigų? kartais atėję į neišvaizdžią kirpyklą ir papuolę pas linksmą ir simpatišką kirpėją taip puikiai praleisite laiką, kad apsilupinėjusios sienos net nepastebėsite. Taigi pasakymas, kad kirpykla apgriuvusi nereiškia, jog joje apkirps prasčiau, nei prabangiame salone.

Kirpėjos - ypatingos merginos. Jos puikiai supranta kaip iš grožio pasidaryti turtus. Ne veltui Tuniso prezidentas Ben Ali, kurį neseniai nuvertė, buvo stipriai įtakojamas jaunos žmonos, kuri prieš tai dirbo kirpėja. Ji ir prostituciją Tunise buvo legalizavusi, ir padarė visą savo giminę turtinga. Aišku, paprastų tunisiečių sąskaita, dėl to ir kilo sukilimas… Taip pat pastebėkite, kad kirpėjos dažnai susiranda turtingus vyrus, pačios važinėja džipais, keliauja po pasaulį. Iš kur tokie pinigai, kai kirpimas yra vos 20-25 litai, o per dieną užsuka po 10-20 žmonių? Tik apsukrumas ir žmogaus pažinojimas joms atveria plačias duris į įvairiausias galimybes.

Kirpėjai krizė - nebaisi. Net ir dirbdama namie ir kirpdama kaimynus, draugus ir pažįstamus ji gali susirinkti tiek pat, kiek uždirbtų prabangiame salone. Visiems kirptis reikia, o moterims ir dažytis. Kirpykloje brangu, o namuose galima ir savo dažus atsinešti…

Aš pats ne kirpėjas, tad paklausite, iš kur tiek žinau apie šios profesijos užkulisius? Mano žmona Vilma yra nuostabi kirpėja, jau 12 metų dirbanti šį daug jėgų reikalaujantį darbą. Šiuo metu ji darbuojasi Vilniuje, Fabijoniškėse, kirpykloje “Vizija”, Žadeikos g. 4 (prie PC Mandarinas). Jei reikia apsikirpti, rekomenduoju pas ją užeiti. Ji vyrus kerpa už 20 Lt, o moteris - 25 Lt. Dažo Keune dažais nuo 40 Lt. Kainos normalios, tiesa? Labai rekomenduoju kirptis pas ją, o ne pas ką kitą :) Juk suprantat dėl ko… :)

Pernai mačiau kelis tikrai įspūdingus indiškus filmus, tačiau šių metų Bollywoodo filmų peržiūrą pradėjau ko gero aukščiausiame lygyje. To indų filmuose man dar neteko matyti. Šokiai ir dainos išlieka ir šiuolaikiniuosie indiškuose filmuose, tačiau jų kokybė kas kartą vis gerėja. Štai pavyzdys - vakar mano matytas filmas “Desi Boyz”. Rekomenduoju paleisti šį video pirmą kartą ir užsimerkti - nežiūrėti, kas ten rodoma. Antrą kartą jau pasižiūrėkite :)

(pina šio klipo versija, jei patiko muzonas)

Na kaip? Veža ne mažiau nei brazilas Michael Telo su savo kultiniu Ai Se Eu Te Pego? Indai pasitaisė labai smarkiai. Bet noriu geriau papasakoti apie šį filmą.

Visų pirma filmas yra įdomus. Kai kurie indų filmai ties antra valanda jau tampa nelabai įdomūs, nuobodūs. Čia siužetas įdomus ir labai europietiškas. 3 valandos praėjo kaip pusvalandis. “Desi boyz” pasakoja apie du draugus Jerry ir Nicką. Nickas dirbo finansininku, Jerry - paprastu apsauginiu Londone. Atėjus krizei abu neteko darbo, o pinigų labai reikėjo. Vienam - išlaikyti sūnų, kitam - išlaikyti brangius daiktus mėgstančią merginą ir prabangų butą. Vyrukai darbo niekaip negalėjo susirasti, tad įsidarbino klube “Dezi boys” - palydovų biure. Pasivadino Hunteriu ir Rocku ir pradėjo savo žygį per mergvakarius Anglijoje. Abu vyrukai raumeningi, gražūs, tad baltosioms merginoms patiko. Bet YouTube paplito vaizdai ir socialiniai darbuotojai atpažino tėtį ir atidavė vaiką į kitą šeimą. Prastai baigėsi ir Nikui, nes jo mergina netyčia pamatė, kuo jos sužadėtinis užsiima. Ten dar daug įvykių buvo, daug gražių moterų, bet viskas baigiasi laimingai…

Kas filme tokio neįprasto? Europietiška aplinka. Kai veiksmas vyksta Indijoje, tiek merginų su sexy bikiniais nešoka… O po šokio pagrindinis herojus dūdmaišininkams svarų nemoka, nes viskas Indijoje už dyką… Indės nesirengia trumpom auksinės spalvos suknelėmis su blizgučiais ir nešoka salsos, taip pat nežaidžia klausimų-atsakymų žaidimo iš nusirenginėjimo… Indų filmuose paprastai nėra gėjų, o čia panašių polinkių turi ir vienas tėtušis, su kuriuo pagrindinis herojus Nikas traukia žolytę gulėdami baseine ant čiužinių kartu su anglišku buldogu. Tokių fintų indiškuose kinuose man dar neteko matyti, bet tai ir yra visas įdomumas. Juk sekso scenų, ar net bučinių indai nerodo.

“Desi Boyz” - lengvas filmas romantikos ištroškusiai porelei :) Žiūrėjau jį vienas, nes mano žmona indiškų filmų nemėgsta. Gal ir gerai, nes tie šokiai kartais veda į neviltį. Šiame filme muzika tikrai nebloga ir šiuolaikiška, nors yra ir jų tradicinių elementų. Labai rekomenduoju, jei norisi kažko kitokio, bet linksmo.

Ar pamenate šią garsiąją lauko reklamą, kur Audi bando “įkąsti” BMW ir gauna netikėtą atsaką? Ji buvo leidžiama JAV, Santa Monikos mieste 2009 metais ir sulaukė labai didelio reklamos profesionalų ir automobilių gerbėjų dėmesio. Vėliau net Audi paprašė savo vartotojų pripiešti keletą kontra-atsakymų į BMW “Šachas ir Matas” lauko reklamą, tačiau tik fotošopu, o ne iš tikrųjų. Bet kuriuo atveju tai iliustruoja reklamos gamintojų pastangas padaryti lauko reklamą ne tik efektyvią, bet ir virusinę.

Važiuojant iš Vilniaus į Klaipėdą autostrada galima pamatyti didžiulius lauko reklamos stendus, reklamuojančius įvairiausius prekinius ženklus pradedant automobiliais ir baigiant kabeliais. Jie vienas nuo kito nutolę per kilometrą, todėl tikrai nebūtų sunku kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje. Bet šį kartą ne apie tai. Norėtųsi daugiau dėmesio skirti įmonėms, užsiimančioms lauko reklamos gamyba. Tokios įmonės įdarbina ne tik talentingus reklamos kūrėjus, bet ir alpinistus. Kaip reklama atsiranda šalia autostrados?

Pirmiausiai parenkama tinkama reklamai vieta, kur netoliese yra elektros laidai, kad galima būtų atvesti iki stendo. Tada Reklamos gamyba ir plotų nuoma užsiimanti įmonė išsiaiškina, kas yra žemės savininkas ir pasiūlo tam tikrą sandėrį - nupirkti, arba išsinuomoti tą 1 arą žemės, ant kurios stovi stendas. Susitarę su savininku ir padėję parašus ant sutarčių, reklamos gamintojai pradeda derinti stendo statybos darbus su savivaldybe, kelių direkcija ir dar bala žino kiek institucijų, kurioms reikia žinoti, kad vidury lauko stovės stendas, kuriame bus nuomojami reklamos plotai. Tik gavus visus leidimus pradedamos statybos. Per keletą dienų ant sumūryto pamato iškyla stendas. Jis turi atlaikyti didelius vėjus, priešingu atvejų, matytume ant žemės gulintį milžiną. Tiesa, kartais tokių vaizdų pasitaiko, pro per Lietuvą praūžusių audrų. Stendo derinimo ir įrengimo darbai trunka iki metų, kainuoja nuo 100 000 litų (priklausomai nuo stendo dydžio). Taigi reklamos gamyba užsiimanti įmonė investuoja nemažus pinigus į vieną vienintelį stendą.

Pastačius stendą, prasideda “linksmoji dalis”. Nuomojami reklaminiai plotai kurį laiką būna tušti, kol jie pasiūlomi klientams ir suderinamas pirmas užsakymas. Paprastai šalia autostrados esantys stendai yra skirti ilgalaikei reklamai, tad vargu ar pamatysite didžiųjų prekybos tinklų reklamą apie šios savaitės geriausius pasiūlymus. Pati reklamos gamyba yra brangus malonumas, jau nekalbant apie jos pritvirtinimą. Čia kartais padeda ir alpinistų patirties turintys darbuotojai, kurie pasikabinę ant apsauginių lynų klijuoja reklamą dideliais plakatais arba kabina milžinišką tentą. Reklaminiai plotai nuomojami patikimiems klientams, tuo metu, kai nėra užsakymo ten paprastai skelbiamas reklaminių plotų užsakymo kontaktai - telefono numeris.

Kai kurie ūkininkai, nors ir neužsiima nei reklamos gamyba, nei aktyvia reklamos plotų nuoma, patys investuoja į savo stendus ir duoda savo kontaktus. Paprastai jie ima kelių tūkstančių litų nuomos mokestį per mėnesį už reklamos talpinimą. Verslas neblogas, tik štai kartais pasigirsta nuomonių, kad reklaminiai plotai ir stendai šalia autorstrados blaško vairuotojų dėmesį. Mažai tikėtina, nes didelė reklama matoma iš toli. Daugiau avarijų padaroma stengiantis įžiūrėti priekyje važiuojančio automobilio lipdukus…

Dabar visi išprotėję dėl išmaniųjų telefonų. Išmanusis lietimui jautriu ekranu telefonas turi tiek daug funkcijų, už kurias tiesiog yra permokama. Pats turiu Samsung pusiau išmanųjį telefoną (su BADA OS), kurio didžiosios daugumos funkcijų nenaudoju. Jei nenaudoju aš, yra žmonių, kurie išmano apie telefonus mažiau, tai tuo labiau nesinaudoja. Paprasti mobilieji telefonai tapo retenybė.

Kai suges mano Samsungas, kitas telefonas greičiausiai bus paprastas, su mygtukais. Kodėl?

Paprasti mobilieji telefonai paprastai turi patvaresnes baterijas, nes didžioji energijos dalis sunaudojama galingam procesoriui ir dideliam ekranui. Paprastas telefonas turi mažą ekraną, todėl baterija gali atlaikyti labai ilgą laiką tiek kalbant, tiek “laukimo rėžimu”. Toks telefonas ypač reikalingas daug kalbantiems žmonėms, nes pagrindinės funkcijos yra išvystytos puikiai.

Paprasti mobilieji telefonai turi visas reikalingas funkcijas - skambinimas, tekstinių žinučių rašymas ir siuntimas, foto kamera, galinti ir fotografuoti, ir filmuoti, miniSD kortelė, kurioje galima laikyti 8-16 GB muzikos failų, žaidimai laikui praleisti, internetas, kalendorius, žadintuvas, radijas. Yra tokios funkcijos, kaip GPS programa ir žibintuvėlis. Tiek funkcijų yra naudojama dažniausiai.

Mobilieji telefonai skiriasi ir kaina. Išmanusis telefonas kainuoja per 1000 litų, tuo tarpu paprastas - 200-300 litų. Tai tris kartus mažiau. Pigūs mobilieji telefonai paprastai parduodami internetu (ši internetinė parduotuvė turi gana didelį pasirinkimą). Jei kiekvieną funkciją įvertintume pinigais ir galima būtų susikompiliuoti mobilųjį pagal poreikius, kaip stacionarų kompiuterį, manau, kad būtų galima susirinkti ir už 100 litų.

Patvarumas ir atsparumas išoriniam poveikiui yra dar viena svarbi savybė, kuri yra be galo svarbi renkantis telefoną. Kai kurių profesijų atstovai, dirbantys lauke, daug važinėjantys vertina patvarius telefonus, kurie net ir nukritę ant žemės, nedūžta ir nelūžta. Išmanieji telefonai braižosi nuo toje pačioje kišenėje įdėtų raktų, o paprasti telefonai pasižymi patvariais ekranais.

Mobilusis telefonas yra darbo ir komunikacijos įrankis, ne prabangos prekė. Jis turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Rinkdamiesi naują mobilųjį, pasvarstykite, koks telefonas iš tiesų reikalingas. Išmanieji telefonai gali greitai išstumti paprastus mygtukinius telefonus. Turbūt tai neišvengiama, tačiau visada atsiranda žmonių, vertinančių klasiką.

Ir kodėl gi tas įmonių steigimas toks baisus dalykas Lietuvoje? Juk Anglijoje įmonė įsteigiama greitai ir tikrai be didelių finansinių injekcijų (UK dokumentų tvarkymas ir įmonės steigimo procesas su finansinių konsultantų-buhalterių pagalba kainuoja apie 1000 Lt). Deja, Lietuvoje viskas kiek kitaip. Įmonės steigimas prasideda nuo dokumentų parengimo. Reikalingi naujos įmonės įstatai, akcininkų sąrašas, akcininkų paskirstymas plius dar galybė įvairių kvitų, duomenų, notaro tvirtintų pasų… Pamačius, kiek vargo teks išvargti, žmonės dažniausiai prisibijo kurti naują įmonę. Beje, po įmonės sukūrimo iš karto prisistato mokesčių inspekcija ir maloniai primena apie mokesčius, kuriuos teks mokėti, nors įmonė toli gražu dar neturi nė darbuotojų, nė pajamų.

Įmonių steigimas Lietuvoje yra pernelyg sudėtingas, todėl kartais pagalvojame, kaip išvengti to viso lakstymo ir vargo. Yra finansinių paslaugų įmonės, kurios už kelis šimtus litų (teko matyti konkrečią kainą - 300 Lt) padės su įmonės steigimu susitvarkyti. Tai ypač aktualu pradedantiesiems verslininkams, kurie turi gerą idėją, bet nemoka dirbti su popieriais, taip pat ir neturi laiko. Ar 300 litų yra teisinga tų nervų karo kaina, kuris laukia steigiant įmonę - spręsti patiems, tačiau atrodo, kad tai vienas iš geresnių variantų.

Įmonės steigimas steigimui nelygus. Visas baisumas yra susijęs su Uždarosios akcinės bendrovės (UAB) steigimu, tačiau juk yra ir kitų įmonių tipų. Čia prasideda linksmoji dalis, nes pirmiausiai reikia atskirtas įmones pagal jų tipus. Yra individualios įmonės, Tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB), žemės ūkio bendrovės, viešosios įstaigos ir dar keletas kitų. Visoms joms steigti taip pat reikia praeiti kančių kelius. Kas galėtų pakonsultuoti, kuri iš visų veiklų yra tinkamiausia? Vėl finansiniai konsultantai padės.

Įmonės steigimas yra tik didelio darbo pradžia, nes po to reikės tą įmonę administruoti, tvarkyti visus finansinius srautus. Vis daugiau ir daugiau įmonių savininkų nebedirba direktoriais, nes administravimas - labai sudėtingas darbas. Tam yra samdytas direktorius, turintis patirties įmonės valdyme. Jo užduotis - tvarkyti popierius. Dažnai toks direktorius nelabai gali kištis į įmonėje vykstančius procesus, nes už pajamas tiesiogiai neatsako.

Lietuvoje įmonių steigimas - kančia, bet jau po truputį valdžios požiūris keičiasi. Atsiranda naujų elektroninių paslaugų, kai visus dokumentus galima pateikti internetu - nebereikia varstyti registrų centro durų ir laukti eilėse su numerėliu rankoje. Kalbama apie naujus įmonių tipus - mikroįmones, kurioms įsteigti nebebus reikalingas 10 000 litų įstatinis kapitalas, o pats steigimo procesas bus atliekamas internetu. Kol kas tokių sprendimų reikės palaukti, o kad įmonės steigimas būtų sklandus ir neskausmingas, rekomenduojama kreiptis į buhalterines paslaugas teikiančias įmones, kurių viena iš paslaugų yra įmonių steigimas už tam tikrą fiksuotą mokestį. Bent jau aš taip daryčiau…

Pamačiau vieną įdomų blogerių konkursą, kuriame viena dovanų ir šventinių reikmenų parduotuvė kviečia Lietuvos blogerius pasidalinti savo teminių vakarėlių idėjomis. Nebloga tema prieš pat Kalėdas ir Naujuosius metus, kai išpuola dar viena proga ne tik prie stalo pasisėdėti, bet ir kažkaip įdomiai pasipuošti ir apsirengti.

Prisiminiau keletą savo vakarėlių iš senų laikų. Dažniausiai teminius vakarėlius darydavau per savo gimtadienį, bet dabar, kai vaikai paaugo, didžiausias dėmesys yra skiriamas jiems. Kol kas švenčiame dar namuose, tačiau piratai jau buvo vieną kartą.

Taigi, teminių vakarėlių idėjos.

80-jų stilius. Disko laikai ir pirmosios elektroninės muzikos užuomazgos. Šis vakarėlis linksmas mūsų kartai, nes dar teko tokios muzikos klausytis. Ne visiems ji patinka, nes jaunesni jau 90-sius laiko senove. Šiaip 90-jų stiliaus vakarėlis irgi neblogai, kai visi gali apsirengti reiveriais ir urlaganais :) Esminis tokių vakarėlių akcentas yra muzika ir apranga, todėl reikės pasivaikščioti po dėvėtų rūbų parduotuves ir po šventinės atributikos parduotuves, nes prireiks tam tikros formos ūsų, barzdų, perukų. Investicija į tokius dalykus paprastai atsiperka po poros metų, kai panašia tema organizuojamas draugų vakarėlis. Per vakarėlį būtina surengti fotosesiją iš pat pradžių, kai tik visi susirenka, nes paprastai vakarėliui įpusėjus pusė kostiumų ir dekoracijų dingsta…

Tautos ir šalys. Visada yra šaunu apsirengti tam tikrais rūbais, kurie yra būdingi tik tam tikriems kraštams. Lietuviai dažnai važinėja į Pietų šalis, iš kur parsiveža vietinių suvenyrinių rūbų. Vienintelė vieta juos panaudoti yra tautiniai vakarėliai. Čia pravers ir šalikai, ir ilgi marškiniai, sariai, o gal ir paprasčiausi džinsai su kaubojiška skrybėle. Iš bėdos galima nukeliauti į dėvėtų rūbų parduotuvę ir ten paieškoti tam tikros spalvos marškinėlių su šalies pavadinimu. Pavyzdžiui, Olandija asocijuojama su oranžine spalva, Jamaika - su dredais, megztomis beretėmis ir margais marškiniais.

Filmų herojai. Tikrai šauni vakarėlio idėja, kurioje reikia nemažai paplušėti, norint patapti panašiu į kapitoną Džeką Sperou iš Karibų Piratų, Supermeną, Žmogų vorą, ar Hulką Hoganą. Čia jau reikia ieškoti tam tikros atributikos švenčių reikmenų parduotuvėje, nes tai gana originalūs apdarai ir patiems pasidaryti gali būti pernelyg sudėtinga. Kaip jau minėjau, tokia investicija paprastai greitai atsiperka, nes einant į skirtingų draugų vakarėlius antrą kartą mokėti nebereikia.

Raganų puota. Vaikai prieš 10 metų susipažino su nepaprastu herojumi - Hariu Poteriu. Nuo to laiko raganų ir raganių virusas sėkmingai plinta ne tik tarp vaikų, bet ir tarp suaugusiųjų. Raganiukių puotą geriausiai rengti namuose, bet šis teminis vakarėlis pareikalaus ne tik atitinkamos aprangos ir atributikos, bet ir dekoracijų. raganų namelis paprastai pilnas žvakių ir visokių kraupių padarų. Vaikų labai gąsdinti neverta, tad jiems užtenka paprastų balionų ir popierinių juostų, pakabinamų ant šviestuvo. Ką veikia raganos? Buria ir kerėja. Suaugusiems tai gali būti puikus būdas pasitikrinti savo nervus ir pasistengti neiššaukti kokio poltergeisto, o vaikams - paprasčiausia gąsdinimo šventė, panaši į Helouvyną.

Užsiminiau apie balionus ne veltui, nes jie tinkami ne vien tik papuošimui, bet gali būti puikiausia dovana nuo draugų tiek vaikams, tiek suaugusiems. Balionų figūrėlė paprastai stovi ilgai, su ja galima žaisti ir panaudoti kaip namų dekoraciją (net vardą duoti galima).

Per pastaruosius du mėnesius domiuosi labai įdomia tema - mokesčių susigrąžinimas UK. Ne, aš pats niekada UK nedirbau, bet pažįstu nemažai žmonių, kurie dirbo ir tebedirba UK. Vieni jų jau kuris laikas gyvena Lietuvoje ir vargsta vargelį, kiti vis dar tebedirba, kartais net per kelis darbus, tad manau, kad su jais kaip tik ir turiu pasidalinti surinkta informacija. Mokesčių sistema Anglijoje yra šiek tiek paprastesnė nei Lietuvoje. Dėl to čia įkurti savo verslą yra kur kas paprasčiau, o dirbti sau irgi nesudėtinga. Mokesčiai mokami finansinių metų gale, tiksliai apsiskaičiavus visas pajamas. Patys mokesčius moka tik sau dirbantys žmonės, dažniausiai iš statybų sektoriaus. Jei dirbi per kelis darbus, UK valdžia pasiima daugiau mokesčių nei reikia iš karto. Dėl to susidaro tokios situacijos, kai mokesčiai būna permokėti. Štai juos ir galima susigrąžinti iš UK mokesčių inspekcijos skambiu pavadinimu - HMRC - Her Majesty Revenue and Customs (Jos Didenybės uždarbis ir muitai). Tai galima daryti pačiam, arba per finansinius konsultantus ar buhalterius.

Buhalteriai UK, pasirodo, tvarko ne tik įmonės, bet ir asmeninius finansus, nes padeda sau dirbantiems (self employed) surašyti reikalingas ataskaitas apie subkontraktorius, deklaruoti pajamas pasibaigus finansiniams metams (jie prasideda ne sausio 1, kaip Lietuvoje, bet balandžio 6 ir baigiasi kitų metų balandžio 5 dieną). Jie net ir privatiems asmenims padeda gauti įvairias pašalpas, susigrąžinti permokėtus mokesčius ir net kompensacijas už kriminalinį sužalojimą. Lietuvoje tuo rūpinasi teisininkai ir advokatai, o Anglijoje tai gali daryti ir paprasti finansų konsultantai ir buhalterines paslaugas teikiančios įmonės. Buhalteriai Anglijoje padeda gauti motinystės pašalpas, vaiko pašalpas, taip pat ir jau minėtas kompensacijas už kriminalinį nusikaltimą.

Kompensacija už kriminalinį nusikaltimą paprastai mokama nukentėjusiam asmeniui, kuris kriminalinio nusikaltimo metu patyrė fizinius arba psichinius sužalojimus. Aišku, įvykis turi būti užregistruotas policijoje, o pati auka - apžiūrėta daktaro UK ligoninėje. Tikiuosi, kad lietuviai UK patys tarpusavyje dėl pinigų vienas kito nedaužo, bet visokių sukčių yra… Ypač kai pinigai neblogi, pavyzdžiui už sulaužytą rodomąjį pirštą - 1500 svarų… Tiesa, tų pinigų gali reikti metus palaukti, kol bus priimtas sprendimas iš CICA - organizacijos skaičiuojančios, kiek pinigų reikia sumokėti. Kartais jie labai didele logika nepasižymi ir neskiria kompensacijos. Bet grįžkime prie mokesčių.

Mokesčiai UK legaliai dirbantiems samdytiems darbuotojams yra sumokami paties darbdavio. Kiekvieną mėnesį yra išduodamas nustatytos formos algalapis (ne taip, kaip Lietuvoje, kur dalinami popieriukai tris kartus mažesni už tualetinio popieriaus lapelį). Pasibaigus finansiniams metams, išduodama P45 forma, kurioje aiškiai parodyta, kiek darbuotojas uždirbo, ir kiek darbdavys už jį mokesčių sumokėjo. Jei žmogus išeina iš darbo, jam išduodamas algalapis ir speciali P60 forma, kurioje surašyti visi toje darbovietėje uždirbti žmogaus pinigai ir mokesčiai, kuriuos darbdavys sumokėjo mokesčių inspekcijai. Tokius lapelius primygtinai rekomenduojama išsaugoti, nes būtent su tokiais dokumentais net gyvenant Lietuvoje galima susigrąžinti permokėtus mokesčius, kurie buvo uždirbti dirbant Didžiojoje Britanijoje per pastaruosius 5-6 metus.

Daug visokių linksmybių toje Anglijoje, bet dabar matosi, kad pas juos yra nebloga tvarka. Bent jau mokesčių per vieną naktį niekas neįvedinėja, kaip Lietuvoje.

Jau rašiau, kad ieškau rimtų partnerių. Kaip ir buvo tikėtis, jų neradau, nes lietuvui greiti pinigai yra kur kas geriau nei nei tinginiavimas pajūryje, gavus dividendus po kurio laiko. Darbai stovi, bet idėjos niekur nedingsta. Tikriausiai teks prašyti verslo paskolos iš kokio nors banko.

Pasižiūrėjau šiek tiek internete informacijos apie smulkaus verslo finansavimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo neblogai, nes smulkusis verslas remiamas iš Europos Sąjungos fondų per nedidelius Lietuvos bankus. Pastebėjau, kad bankas finansuoja iki 90 procentų norimos sumos. Taigi, jei man suteikiami apyvartinių lėšų kreditai yra (tinka ir įmonei steigti) 10 000 litų, 1000 litų turėsiu įnešti ir pats į banką, iš kurio imsiu paskolą. Sąlygos gana sąžiningos, ypač žinant tai, kad paskola teikiama labai mažoms įmonėms ir verslu užsiimantiems asmenims su individualia veikla ir net verslo liudijimais. Bet… Labai aš abejoju tokių paskolų nauda. Tiesa, bankui nauda bus visada, nes palūkanos – pagrindinis banko uždarbis ir pragyvenimo šaltinis, tad jie suinteresuoti paskolas suteikti. Tik klausimas, kokiomis sąlygomis, jei esi apkrautas paskolomis ir neturi įkeisti jokio turto, kuriuo laiduotum savo verslo paskolos dalį?

Visi dabar kalba apie start-upus, kuriuos remia įvairūs fondai. Deja Lietuvoje jie dar tokioje kūdikystės stadijoje, kad tikėtis laimėti kažkokį konkursą ir gauti pinigų finansavimui yra labai jau „mizerna“. Taip, kažkas gauna. Štai neseniai HUB Vilnius nariai laimėjo mobiliųjų aplikacijų kūrimo konkursą ir gavo 5000 eurų už savo programėlę. Bet čia jau aukščiausio lygio technologijos, kurios pelną atneš per artimiausius 3 metus. O ką daryti kitiems, kurie nekuria programų išmaniesiems telefonams? Dabar visi „verslo angelai“ dažniausiai dairosi unikalių idėjų IT srityje, nors naujo Facebooko niekas jau nebesukurs… Pasaulyje jau pradedama kalbėti apie startupų burbulus, kurie pučiasi pernelyg greitai, o paskui bliūkšta – pradedančios įmonės įvertinamos per daug pinigų, po to verslo angelai pamato, kad planuotos grąžos jiems atgauti nebus įmanoma dėl nepagrįstų vilčių ir klaidingų skaičiavimų. Toks yra Groupon.com atvejis, kai jo vertė pasirodė ne tokia, kokią įsivaizdavo investuotojai.

Vienkartiniai kreditai iš bankų ar greitų kreditų bendrovių nepadės, nes reikia labai gerai žinoti, iš kur jie bus grąžinami. Kad ir kokį gerą verslo planą pasiruoštum, visada gali susidurti su nesėkme dėl resursų trūkumo. Labai paprasta situacija – Lietuvoje labai sunku susirasti patikimų programuotojų, nes visi užsiėmę su savais projektais taip, kad sunku net įsivaizduoti. Susirenki vargais negalais komandą, tačiau situacija darbo rinkoje tokia nesveika, kad bet kuris programuotojas nuolatos gaudo vis geresnius pasiūlymus iš didelių įmonių ar net užsienio ir tave palieka… Žmogus iešku, kur geriau, tačiau tavo verslo planas žlunga dėl paprasčiausio darbuotojo išėjimo. Per tą laiką, kol surandamas kitas darbuotojas (tai kainuoja papildomus pinigus), patiriami didžiuliai nuostoliai ir tavo kreditas būna išnaudotas. Štai tau ir verslo pabaiga… Paskolos verslui man dabar atrodo labai rizikingas momentas. Negi liks tik startupų (startuolių) konkursai-loterijos, kurios Lietuvoje gana retos? Kol kas nenuleidžiu rankų ir toliau ieškau partnerių tarp super-užsiėmusių programuotojų, kurie pabaigtų pradėtus projektus ir leistų man juos vystyti, kad plauktų pinigai. Noriu pasidalinti jais, bet tik ne su bet kuo… O su banku tikrai dalintis nenoriu, nesvarbu, ar jis lietuviško, ar rusiško, ar skandinaviško kapitalo.

Ieškau RIMTŲ partnerių tarp provincijos web kūrimo įmonių, su kuriomis galėčiau užsibaigti savo 4 projektus ir uždirbti pinigų jau kitais metais.

Susidomėjimo meilo laukiu maruxz@gmail.com. Jei žinote įmonių, kurios yra jaunos ir neužverstos darbais iki 2015-jų, parodykite šį pranešimą. Dabar noriu paaiškinti, kaip ir kodėl šitaip…

Kodėl ieškau?

Turiu pradėjęs keletą projektėlių su laisvadarbiais (freelanceriais), bet jie jau vegetuoja apie metus laiko neužbaigti. Hostingas yra, domenai nupirkti, pradžia padaryta, tik reikia paimti, sėsti savaitę laiko ir pavystyti - padevelopinti, nes stringa projektai visur ties tuo pačiu – programavimas. Jei dar dizainą galima paimti laikiną, arba išsiversti su programerio gražių lentelių žiniomis, tai programavimo darbai yra tas kertinis akmenukas, kuris pas mane kliba.

RIMTŲ? Kodėl didžiosiom raidėmis?

RIMTŲ žmonių atsakomybės jausmas yra aukštesniame lygyje negu kai kurių freelancerių, kurie savo pažadų ne visada gali ištesėti dėl atsiradusių geresnių projektų. Nesakau, kad visi freelanceriai yra neatsakingi, tačiau dauguma vaikosi lengvų užsakymų, kai per dvi dienas sukali saituką, pasiimi pinigus ir eini prie kito. Tuo tarpu ilgalaikis projektas visada gali palaukti… Man toks požiūris iš esmės nepriimtinas, nes buvau per paskutinius 10 metų mokomas kitokių dalykų – klientas yra melžiama karvė, kuri kartais „užtrūksta“. Reikia tik mokėti ją nuolatos melžti, o „užtrūkusiai“ karvutei įtikinti, kad esi pats geriausias melžėjas, ir kito jai nereikės niekada daugiau gyvenime. Jei supratote, apie ką aš čia, galite skaityti toliau. Jei atrodo, kad tai kaimietiškas kliedesys, vargu ar jūsų požiūris šiuo metu RIMTAS…

Partnerių? Kas per partnerystė? Juk mes ne kokie gėjai-niekadėjai…

Partnerystė versle yra tada, kai jame dalyvaujantys asmenys ar įmonės į bendrą katilą įneša kažką savo, ką moka geriausiai, arba iš savo lėšų pasamdo tuos, kas duos naudos. Aš geriausiai moku rašyti tekstus, reklamuoti puslapį, man reikia, kad kažkas mokėtu tvarkingai ir laiku programuoti, integruoti nemokamus OpenSource sprendimus, nes neturiu lėšų nusipirkti profesionalių paslaugų. Partnerystė interneto versle yra didelis reikalas, iš kurio gali išeiti daug pinigų, bet po metų. Kaip mes „partneriautume“? Domenas, idėja, plėtros gairės, viešinimas, tekstai, reklama, bendradarbiavimo pasiūlymai – MANO. Programavimas, dizainas, puslapio tvarkymas ir kai kurios finansinės operacijos – JŪSŲ. Nuosavybės teisė skaičiuojama procentais. Man priimtiniausias santykis – 70/30 priklausomai nuo vystymui reikalingų resursų.

Provincijos? Kodėl būtent provincijos, o ne Vilniaus ar Kauno ar Klaipėdos?

Spėju, kad nedidelė interneto sprendimų įmonė Kupiškyje, Prienuose, Kėdainiuose, Telšiuose, Šakiuose, Ignalinoje ar Visagine neturi klientų tiek, kad darbus suplanuotų iki kitų metų Kalėdų. Paprastai didžiuosiuose miestuose įsikūrusios web kalvės jau tokios užimtos, kad neduok tu Dieve. Jei esi užmtas, reiškia, ir pinigų daug uždirbi, tad dar daugiau nebereikia ;) Ar teisingi mano spėjimai? Esu pasiruošęs dirbti geriau su provincijoje įsikūrusiomis įmonėmis, kurioms mano projektai bus svarbūs, negu su arogantiškais didmiesčių web kūrėjais, kuriems tai bus eilinis „padariau-pamiršau-KITAS!” projektėlis. Paneikite, kad ne visi didmiesčių interneto puslapių kūrėjai tokie ;)

Kodėl būtinai įmonės, o ne pavieniai asmenys?

O todėl, kad pavieniai asmenys dar žinomi, kaip freelanceriai arba, lietuviškai kalbant, laisvadarbiai man jau įrodė, kad prioritetų nebuvimas yra įaugęs jiems į kraują, tad bet koks paraginimas susiimti ir užbaigti projektą priimamas vos ne kaip asmeninis įžeidimas. Jei įmonės tikslai yra uždirbti daugiau pinigų, tai daugumos freelancerių – gerai praleisti laiką, sudalyvauti įdomiame projekte, gauti geros patirties, „išdurti“ partnerį ir dar septyniolika kitų, kurie keičiasi vos ne kas savaitę. Sotus freelanceris – blogas freelanceris, o per „taupmetį“ ši klasė yra labai soti užsakymais dėl nedidelių įkainių palyginus su įmonėmis. Iš įmonės kažkaip tikėtina gauti didesnę dozę atsakomybės.

Užsibaigti? O kodėl ne nuo nulio pradėti?

Turiu pradėjęs 4 projektus, 2 iš jų yra skirti tarptautinei rinkai. Kiti du – Lietuvai su išėjimu į tarptautinius vandenis. Taip kad visi projektai yra globalūs ir gali uždirbinėti gerus pinigus iš užsienio. Kaip tik tuo užsiiminėjau 5 metus dirbdamas su labai garsiu pokerio naujienų portalu. Projektų užbaigtumo lygis yra įvairus. Trys iš jų baigti 70-80 procentų, vienas, tik pradėtas. Dizainas šioje stadijoje nereikalingas, tad reikalai sukasi apie programavimą. Realiai darbo prie vieno projekto yra apie 3-4 dienas, tada galima leisti Beta versijas ir duoti lankytojams testuoti. Toliau – elementarus vystymas.

Uždirbti pinigų jau kitais metais? Juk Lietuvoj begalinis optimizmas veda link bankroto…

Visi projektai yra skirti uždirbti pinigus. Tai ne altruizmo ar socialinio bendradarbiavimo idėjomis paremti projektai. Pasaulio pakeisti nesiekiu, tik užsidirbti pinigų, o kai nusibos su jais tąsytis – pelningai parduoti investutojams iš Lietuvos ar užsienio. Uždarbiui numatau metus laiko. Paprastai tiek užtrunka susirinkti uždarbiui reikalingą lankytojų srautą. Visa kita – kantrus darbas su lankomumo didinimu Lietuvoje ir užsienyje, affiliate programų pagrindu reklamuojami produktai ir paslaugos arba tiesioginė reklama. Neišsiplėsiu labai, bet minčių, kaip projektai uždirbs pinigų tikrai yra nemažai.

Sudominau? Rašykit man maruxz@gmail.com. Kas aš per fruktas galite pasižiūrėti Facebooke.

Keistuoliai mes lietuviai esame. Vienų paslaugų internete prisiveisiame be proto daug, o kitų - per mažai. Štai pavyzdžiui grupinių nuolaidų puslapių turime apie 30, tuo tarpu vartotojų atsiliepimų puslapių - vos 2, o ir tuos labai specializuotus (kalba eina apie eVertink.lt ir Kritikai.lt). El. parduotuvių Lietuvoje - virš 1000, nors aktyviai (bent kartą per mėnesį) internetu naudojasi apie 1 milijoną lietuvių. Bet aš ne apie tai noriu “pasibėdavoti”.

Esu SEO tekstų rašytojas ir kartais labai daug laiko sugaištu (už jį man niekas nemoka) informacijos paieškai apie tam tikros srities įmones. Kartais labai sunku surasti, kas yra lyderis tam tikroje rinkoje. Pavyzdžiui, kur galiu rasti TOP 10 Lietuvos statybos įmonių? Žinau, kad dienraštis “Verslo Žinios” nuolatos daro tokius sąrašus, tačiau jie prieinami tik laikraščio prenumeratoriams, o priėjimas prie turinio yra mokamas. Be to VZ.lt pateikia labai daug duomenų, kurių dažniausiai nereikia - įmonės vadovą, kontaktus ir t.t. Kai yra išleidžiamas eilinis statistinis leidinys, jo duomenų viešai niekas neaptarinėja.

Pavyko rasti tik vieną TOP 10 tipo puslapį TopTen.lt, kuriame pilna iš užsienio šaltinių verstos informacijos. Tiesa, yra keletas lietuviškų aktualijų, tačiau nepakankamai.

Jei kam reikia verslo idėjos, kuri būtų sėkminga, pabandykite sukurti panašų puslapį ir orientuotis į Lietuvos aktualijas. Neabejoju, kad ir be “supermamų” paminėjimo forume toks projektas būtų itin sėkmingas ir gausiai lankomas tikslinės auditorijos - verslininkų, studentų, moksleivių, žurnalistų. Užsienyje kiekvienas save gerbiantis blogeris rašo savo TOP 10, TOP 20 ar net TOP 46 apie tam tikrą sritį, kuriame nurodo savo patarimus. Kodėl negali TOPai būti populiarūs ir Lietuvoje?

Gal būtų įdomu tokį projektą kam nors padaryti? Bendradarbiauti gali ir keli autoriai.