Apie bele ką (kaip įprasta Lietuvoje)

Kažkaip keistai neseniai pasijutau. Lyg koks neišmanėlis ir atsilikėlis… Ar jums tai yra buvę, kad dažnai darote kažkokį darbą, bet nežinote, kaip jis vadinamas. Paskui, kai sužinai, gaunasi lyg koks deja vu - tai jau esi daręs, matęs, naudojęs…

Nutiko man tai neseniai, kai internete netyčia aptikau medžiagos apie tokį reiškinį kaip mulčiavimas. Neabejoju, kad žinote šį darbelį, jei turite kur nors sodą ar daržą, tik niekada jo taip nesate vadinę. Jau kelinti metai uošviai Varėnos rajone savo daržiuką rudenį užkloja juoda plėvele. Man tereikia ant jos užmesti žemių, kad vėjas nenuneštų. Kitus plėvelės gabalus uždeda ant braškių ir su peiliuku prapjauna skyles, per kurias ištraukia tas braškes. Tai daroma turint keletą tikslų. Pagrindinis tikslas - neleisti augti piktžolėms ir visiems pašaliniams augalams. Kitas tikslas - sulaikyti drėgmę. Esate tai darę? Reiškia žinote, kad tai šis procesas yra mulčiavimas :) Jei nežinojote, tai nieko baisaus - aš irgi nežinojau. Taip pat tik prieš pusmetį sužinojau, kad Google Docs yra “debesies” technologija, nors jais naudojuosi jau keletą metų.

Ant kapo dažnai matome akmenukus ir dirbtinę žolytę. Tai irgi mulčiavimas.

Grįžkime prie mulčiavimo. Jei dar kam neaišku, kas yra mulčiavimas - aiškinu trumpai ir aiškiai. Mulčiavimas yra senovės daržininkystės technologija, kai žemė užklojama tam tikromis medžiagomis plonu 5-12 centimetrų sluoksniu, siekiant apsaugoti nuo piktžolių žėlimo, drėgmės trūkumo, dirvožemio išpustymo ar išplovimo. Ši technologija buvo naudojama prieš šimtus metų, o dabar ji ypač paplitusi sodininkystėje ir gerbūvio tvarkyme. Mulčias yra tas sluoksnis, kuris dažniausiai yra organinės kilmės (juodos plėvelės mulčiumi tikrai nepavadinsi). Mulčias dažniausiai daromas iš komposto, pjuvenų, skiedrų, durpių, šieno, šiaudų, įvairių grūdinių kultūrų lukštų, net laikraščių. Taip pat paplitusios ir neorganinės medžiagos, kurias mes žinome kur kas geriau, nei organines, nes su jomis susiduriame dažniau. Jei auginate gėles, didesnius vazonus apdedate smulkiais dekoratyviniais akmenukais. Tai irgi mulčias! Mulčiavimas akmenukais dažnai naudojamas net ir namuose auginamoms gėlėms ir oranžerijoms bei alpinariumams. Jei turime gėlių darželį šalia namų, ten dažnai naudojame skaldą takeliams grįsti. Tai irgi yra mulčiavimas, tik jo paskirtis gal ir nėra drėgmės sulaikymas. Pats žinomiausias mulčiavimo atvejis yra lietuviški kapai. Pasižiūrėkite, kaip antkapiai būna puošiami - dirbtinės žolės kilimėlis, akmenukai, samanos, neleidžiančios augti piktžolėms. Tai irgi mulčiavimas. Tik jo taip nevadiname, todėl susidūrę su šiuo terminu, tik patraukome pečiais.

Mulčiavimas yra ne vienintelis procesas, kurį galime daryti, bet nežinome tikrojo pavadinimo. Tokių yra ne tik dažininkystėje, žemės ūkyje. Užtenka tik prisiminti vieną anekdotą, kaip aukštaitis ir žemaitė susitarė ateiti į pasimatymą brėkštant. Jaunuoliai taip ir nesusitiko, nes žemaitiškai “brėkšta” reiškia saulėtekį, o aukštaitiškai - saulėlydį ;)

Kazino verslui 1995-2005 buvo tikras išbandymų metas. Ne Lietuvoje, nes tais metais kazino iš viso tik legalizuoti buvo ir pradėjo steigtis oficialiai. JAV ir Europos, taip pat ir Azijos didieji kazino verslai susidūrė su itin baisiu konkurentu - kazino internete.

Taip atrodo eilinis kazino JAV.

Iki 2010 metų kazino internete įsteigti buvo galima vos ne bet kam. Tereikėjo tik kreiptis į kazino įrangos tiekėjus ir sudarius franšizę primenančias sutartis pradėti kurti savo prekinį ženklą. Už programinės įrangos tiekimą kūrėjai gaudavo 30-75% komisinių (pelno), tad tokie piniginiai mastai džiugino visus. Dabar šis verslas pradeda išgyventi sunkius laikus, nes JAV rinka azartinius lošimus internetu labai smarkiai apribojo ir padarė juos nelegaliais, nustatydami teisinę tvarką, kad kazino internete valdančios kompanijos negalėtų remti… teroristų JAV teritorijoje. Kam tai naudinga? Akivaizdu, kad ne plačiajai visuomenei.

Kazino verslas jau kelis dešimtmečius buvo įvaldęs esminius pricipus - auksas, sėkmė, pramoga, laisvalaikis prarandant laiko nuovoką, viešbučiai, seksas, ekstremalios pramogos. Visa tai nešė garantuotas pajamas dykumoje įsikūrusioms lošimų oazėms. Neoficialiai kalbama, kad kazino visada laimi bent 30%, taigi pelnas čia garantuotas. Su interneto technologijų plėtra atsirado virtualūs kazino, kuriuose buvo tik virtualūs 50 skirtingų žaidimų stalai, be jokio krupje, be galimybės šalia pasistatyti gėrimą, rūkyti cigarą ir girdėti išlošusių žmonių isteriškus klyksmus. Interneto kazino lengva valdyti, nereikia daugybės žmonių, uniformų, smarkiai sumažėja marketinginių išlaidų, nes visa kazino reklama paremta partnerystės (affiliate) rinkodara, kai už atvestą klientą sumokama tik tada, kai jis įneša pinigų ir juos sugeba kelis kartus pralošti… Kazino internete priklauso neaišku kam, tad bet kada gali užsidaryti ir dingti iš interneto paprasčiausiai domeno nukreipimo į kitą serverį būdu. Čia taip pat pradėjo rinktis įvairiausio plauko internetiniai sukčiai, norintys praplauti pinigus arba juos legalizuoti. Auksu tviskančių lošimo namų ši internetinė afera tikrai nesužavėjo. Nors klientų sumažėjo nesmarkiai, tačiau konkurencija su internetu jautėsi. Tada į šį karą buvo mesta sunkioji artilerija - lobistai.

Taip atrodo kazino internete stalas

Kazino verslas šioje srityje jautėsi kaip žuvis vandenyje. Jau daugelį metų vietinė valdžia buvo dosniai remiama iš azartinių lošimų verslų, didžiulės socialinės paramos akcijos buvo organizuojamos taip pat kazino. Dėl to reikėjo palaikyti itin glaudžius santykius su valdžios institucijomis. Tuo tarpu Dominikoje, Jamaikoje, Panamoje, Gibraltare, Meno saloje, Kipre, Maltoje ir kitose ribotos atsakomybės mokesčių (offshore) šalyse įsikūrusios interneto milžinės su valdžia nebendradarbiavo ir buvo linkusios į tam tikrus finansinius nusikaltimus ir neskaidrią veiklą. Tokiu būdu kazino verslas sudavė didelį smūgį JAV lošimų verslui, kuris dabar vadinamas “Juoduoju penktadieniu”, kai FTB uždarė keletą didžiausių pasaulio lošimo svetainių.

Kazino internete neišnyko, ir niekada neišnyks, nes čia sukasi per dideli pinigai, o poreikis lošti recesijos metu tik padidėja. Priešpriešą tarp kazino verslo ir internetinių verslų stebėsime dar kurį laiką.

Iš kur žinau šią informaciją? Nuo 2004 metų dirbau pasauliniame lošimų versle…

Jas pirmą kartą pastebėjau per vieną susitikimą su užsieniečiu investuotoju, kuris vidury pokalbio išsitraukė cigaretę ir konferencijų salėje užsirūkė. Dūmelis buvo, bet jis nesmirdėjo. Be to jis labai greitai išsisklaidė. Nustebau, kad rūkorius neturėjo nei peleninės, nei žiebtuvėlio. Pasirodo, tai buvo elektroninė cigaretė. Mečiau rūkyti prieš 4 metus, tada labai stebiuosi, kaip per tokį trumpą laiką pasikeitė ši sritis. Dėl rūkalų kainų vis daugiau ir daugiau matyti suktinių, o dabar prašom - elektroninės cigaretės, kurias galima rūkyti bare ar net lėktuve.

Pirmą kartą girdite apie tai? Patikėkit, ir pats buvau nustebęs pradėjęs domėtis šiuo “stebuklu”. Pasirodo, joks tai ne stebuklas. Įkraunama baterija valdomas nedidelis šildytuvas, kuris garina specialų skystį su nikotinu. Aerozolio garai įkvepiami, o iškvėpti greitai išsisklaido ore be jokio kvapo. Specialiame skystyje nėra daugybės cheminių medžiagų, kurios išsiskiria rūkant tikras cigaretes (priskaičiuojama, kad tikrose cigaretėse yra apie 4000 cheminių medžiagų, iš kurių didžioji dalis gali sukelti vėžį).

Tokios elektroninės cigaretės pardavinėjamos daugiausiai internetu (www.elektroninescigaretes.lt), jas reklamuoti draudžia reklamos įstatymas, kuris aiškiai nustato tabako reklamos ribas, tad vienintelė vieta rasti informacijos yra internetas.

Elektroninės cigaretės buvo sukurtos kinų vaistininko 2003 metais, nors jų prototipas buvo aprašytas dar 1963 metais. Buvo bandoma išrasti savaime užsidegančias ir nekenksmingas cigaretes. e-Cigaretės labiau paplito prieš pora metų, kai visoje Europoje įsigaliojo draudimai rūkyti baruose ir kavinėse, o kai kur ir viešose vietose. Dabar jos yra pakraunamos per USB jungtį, kai kurie modeliai turi net LCD ekranėlį, kuriame rodomas likusių dūmų skaičius. Jos nešiojamos tradicinės formos pakelyje, kuris iš tikrųjų yra portsigaras, nes jame telpa viena e-cigaretė, keli keičiami filtrai, skystis su nikotinu, kuriuo papildomos specialios kapsulės - “kartridžai”.

Kainuoja tokios e-cigaretės nuo 20 iki 200 litų priklausomai nuo modelio. Pigiausios yra vienkartinės cigaretės, kurios yra apskaičiuotos tam tikram dūmų skaičiui (tiek veikia baterija, kurios negalima pakeisti). Brangiausios yra kokybiškų e-cigarečių modeliai su gražiais dėkliukais ir filtrais bei reikalingais aksesuarais. Jų kaina yra šiek tiek aukštesnė už tikrų cigarečių, tačiau elektroninės cigaretės kenksmingų medžiagų išskiria mažiau.

Ar elektroninės cigaretės kenksmingos? kai kas ginčijasi, kad nekenksmingos sveikatai ir net padeda mesti rūkyti. Akivaizdu, kad bet koks nikotino vartojimas yra tokia pati narkomanija. Juk nesvarbu, kaip narkotikai papuola į kūną, svarbu, kad jie ten lieka ir žudo organizmą iš vidaus. Europoje dar nėra konkrečių direktyvų, apibrėžiančių elektroninių cigarečių žalą, naudą ir prekybos taisykles. JAV kai kuriose valstijose jau yra kažkoks reguliavimas.

Bet kuriuo atveju, asmenims iki 18 metų ši e-cigaretė negali būti parduodama, nors vyrauja nuomonė, kad elektroninės cigaretės, kaip ir nealkoholinis vynas ar alus, tėra tik rūkymo imitacija, o ne pats rūkymas.

Kirpykla žmogaus gyvenime yra viena tų įstaigų, į kurias vaikščioti malonu, net jei ten ir palieki pinigus. Vyrai paprastai mėgsta eiti neplautomis galvomis, kad už 2-5 litus jiems galvą išplautų simpatiška kirpėja. Galvos masažas - pasakiškas dalykas, kuris daugumą veža. Moteriškės ten eina šiaip turiningai laiką praleisti, nes kirpėjai galima papasakoti tokių dalykų, kokių draugėm nepasakosi, nes išpliurps. Po to pusvalandžio išėjęs jautiesi kaip nuoga galva, bet tada norisi kuo greičiau grįžti į namus ar pas draugus ir pasirodyti su visais savo pasikeitimais. Galima sakyti, kad kirpykloje susimoki už gerą nuotaiką vieną dieną, patogumą savaitei ar dviem ir malonų bendravimą, kurį gauni kalbėdamas su kirpėjomis.

Kirpėja yra ypatingas žmogus. Tai ir grožio meistrė, nes padaro mus gražesnius, ir chemikė, nes puikiai nusimano plaukų priežiūroje, truputį ragana, nes nuolatos skleidžia kerus ir buria kažką… Aišku, kirpėja yra ir puiki pašnekovė, nes gali prakalbinti žmogų, palaikyti pokalbį ir, žinoma, išklausyti. kartais kirpėja yra puiki psichologė, nuolatos raginanti keisti šukuoseną. Nuo šukuosenos pakeitimo keičiasi ir gyvenimo stilius - pasiskaitykite garsiausius verslo sėkmės rašytojus, kurie kaip susitarę kalba apie tai, kad pirmiausiai reikia keisti savo aplinką, tada gyvenimą, o jau tada ir verslą…

Kirpykla yra įstaiga, kuri traukia dėl paslaugos ar kirpėjo. Dažnai interjeras kirpykloje yra prabangus, tačiau ar jausitės gerai, jei prastai aptarnaus, nesikalbės, nukirps bet kaip ir dar nuplėš daugiau pinigų? kartais atėję į neišvaizdžią kirpyklą ir papuolę pas linksmą ir simpatišką kirpėją taip puikiai praleisite laiką, kad apsilupinėjusios sienos net nepastebėsite. Taigi pasakymas, kad kirpykla apgriuvusi nereiškia, jog joje apkirps prasčiau, nei prabangiame salone.

Kirpėjos - ypatingos merginos. Jos puikiai supranta kaip iš grožio pasidaryti turtus. Ne veltui Tuniso prezidentas Ben Ali, kurį neseniai nuvertė, buvo stipriai įtakojamas jaunos žmonos, kuri prieš tai dirbo kirpėja. Ji ir prostituciją Tunise buvo legalizavusi, ir padarė visą savo giminę turtinga. Aišku, paprastų tunisiečių sąskaita, dėl to ir kilo sukilimas… Taip pat pastebėkite, kad kirpėjos dažnai susiranda turtingus vyrus, pačios važinėja džipais, keliauja po pasaulį. Iš kur tokie pinigai, kai kirpimas yra vos 20-25 litai, o per dieną užsuka po 10-20 žmonių? Tik apsukrumas ir žmogaus pažinojimas joms atveria plačias duris į įvairiausias galimybes.

Kirpėjai krizė - nebaisi. Net ir dirbdama namie ir kirpdama kaimynus, draugus ir pažįstamus ji gali susirinkti tiek pat, kiek uždirbtų prabangiame salone. Visiems kirptis reikia, o moterims ir dažytis. Kirpykloje brangu, o namuose galima ir savo dažus atsinešti…

Aš pats ne kirpėjas, tad paklausite, iš kur tiek žinau apie šios profesijos užkulisius? Mano žmona Vilma yra nuostabi kirpėja, jau 12 metų dirbanti šį daug jėgų reikalaujantį darbą. Šiuo metu ji darbuojasi Vilniuje, Fabijoniškėse, kirpykloje “Vizija”, Žadeikos g. 4 (prie PC Mandarinas). Jei reikia apsikirpti, rekomenduoju pas ją užeiti. Ji vyrus kerpa už 20 Lt, o moteris - 25 Lt. Dažo Keune dažais nuo 40 Lt. Kainos normalios, tiesa? Labai rekomenduoju kirptis pas ją, o ne pas ką kitą :) Juk suprantat dėl ko… :)

Pernai mačiau kelis tikrai įspūdingus indiškus filmus, tačiau šių metų Bollywoodo filmų peržiūrą pradėjau ko gero aukščiausiame lygyje. To indų filmuose man dar neteko matyti. Šokiai ir dainos išlieka ir šiuolaikiniuosie indiškuose filmuose, tačiau jų kokybė kas kartą vis gerėja. Štai pavyzdys - vakar mano matytas filmas “Desi Boyz”. Rekomenduoju paleisti šį video pirmą kartą ir užsimerkti - nežiūrėti, kas ten rodoma. Antrą kartą jau pasižiūrėkite :)

(pina šio klipo versija, jei patiko muzonas)

Na kaip? Veža ne mažiau nei brazilas Michael Telo su savo kultiniu Ai Se Eu Te Pego? Indai pasitaisė labai smarkiai. Bet noriu geriau papasakoti apie šį filmą.

Visų pirma filmas yra įdomus. Kai kurie indų filmai ties antra valanda jau tampa nelabai įdomūs, nuobodūs. Čia siužetas įdomus ir labai europietiškas. 3 valandos praėjo kaip pusvalandis. “Desi boyz” pasakoja apie du draugus Jerry ir Nicką. Nickas dirbo finansininku, Jerry - paprastu apsauginiu Londone. Atėjus krizei abu neteko darbo, o pinigų labai reikėjo. Vienam - išlaikyti sūnų, kitam - išlaikyti brangius daiktus mėgstančią merginą ir prabangų butą. Vyrukai darbo niekaip negalėjo susirasti, tad įsidarbino klube “Dezi boys” - palydovų biure. Pasivadino Hunteriu ir Rocku ir pradėjo savo žygį per mergvakarius Anglijoje. Abu vyrukai raumeningi, gražūs, tad baltosioms merginoms patiko. Bet YouTube paplito vaizdai ir socialiniai darbuotojai atpažino tėtį ir atidavė vaiką į kitą šeimą. Prastai baigėsi ir Nikui, nes jo mergina netyčia pamatė, kuo jos sužadėtinis užsiima. Ten dar daug įvykių buvo, daug gražių moterų, bet viskas baigiasi laimingai…

Kas filme tokio neįprasto? Europietiška aplinka. Kai veiksmas vyksta Indijoje, tiek merginų su sexy bikiniais nešoka… O po šokio pagrindinis herojus dūdmaišininkams svarų nemoka, nes viskas Indijoje už dyką… Indės nesirengia trumpom auksinės spalvos suknelėmis su blizgučiais ir nešoka salsos, taip pat nežaidžia klausimų-atsakymų žaidimo iš nusirenginėjimo… Indų filmuose paprastai nėra gėjų, o čia panašių polinkių turi ir vienas tėtušis, su kuriuo pagrindinis herojus Nikas traukia žolytę gulėdami baseine ant čiužinių kartu su anglišku buldogu. Tokių fintų indiškuose kinuose man dar neteko matyti, bet tai ir yra visas įdomumas. Juk sekso scenų, ar net bučinių indai nerodo.

“Desi Boyz” - lengvas filmas romantikos ištroškusiai porelei :) Žiūrėjau jį vienas, nes mano žmona indiškų filmų nemėgsta. Gal ir gerai, nes tie šokiai kartais veda į neviltį. Šiame filme muzika tikrai nebloga ir šiuolaikiška, nors yra ir jų tradicinių elementų. Labai rekomenduoju, jei norisi kažko kitokio, bet linksmo.

Ar pamenate šią garsiąją lauko reklamą, kur Audi bando “įkąsti” BMW ir gauna netikėtą atsaką? Ji buvo leidžiama JAV, Santa Monikos mieste 2009 metais ir sulaukė labai didelio reklamos profesionalų ir automobilių gerbėjų dėmesio. Vėliau net Audi paprašė savo vartotojų pripiešti keletą kontra-atsakymų į BMW “Šachas ir Matas” lauko reklamą, tačiau tik fotošopu, o ne iš tikrųjų. Bet kuriuo atveju tai iliustruoja reklamos gamintojų pastangas padaryti lauko reklamą ne tik efektyvią, bet ir virusinę.

Važiuojant iš Vilniaus į Klaipėdą autostrada galima pamatyti didžiulius lauko reklamos stendus, reklamuojančius įvairiausius prekinius ženklus pradedant automobiliais ir baigiant kabeliais. Jie vienas nuo kito nutolę per kilometrą, todėl tikrai nebūtų sunku kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje. Bet šį kartą ne apie tai. Norėtųsi daugiau dėmesio skirti įmonėms, užsiimančioms lauko reklamos gamyba. Tokios įmonės įdarbina ne tik talentingus reklamos kūrėjus, bet ir alpinistus. Kaip reklama atsiranda šalia autostrados?

Pirmiausiai parenkama tinkama reklamai vieta, kur netoliese yra elektros laidai, kad galima būtų atvesti iki stendo. Tada Reklamos gamyba ir plotų nuoma užsiimanti įmonė išsiaiškina, kas yra žemės savininkas ir pasiūlo tam tikrą sandėrį - nupirkti, arba išsinuomoti tą 1 arą žemės, ant kurios stovi stendas. Susitarę su savininku ir padėję parašus ant sutarčių, reklamos gamintojai pradeda derinti stendo statybos darbus su savivaldybe, kelių direkcija ir dar bala žino kiek institucijų, kurioms reikia žinoti, kad vidury lauko stovės stendas, kuriame bus nuomojami reklamos plotai. Tik gavus visus leidimus pradedamos statybos. Per keletą dienų ant sumūryto pamato iškyla stendas. Jis turi atlaikyti didelius vėjus, priešingu atvejų, matytume ant žemės gulintį milžiną. Tiesa, kartais tokių vaizdų pasitaiko, pro per Lietuvą praūžusių audrų. Stendo derinimo ir įrengimo darbai trunka iki metų, kainuoja nuo 100 000 litų (priklausomai nuo stendo dydžio). Taigi reklamos gamyba užsiimanti įmonė investuoja nemažus pinigus į vieną vienintelį stendą.

Pastačius stendą, prasideda “linksmoji dalis”. Nuomojami reklaminiai plotai kurį laiką būna tušti, kol jie pasiūlomi klientams ir suderinamas pirmas užsakymas. Paprastai šalia autostrados esantys stendai yra skirti ilgalaikei reklamai, tad vargu ar pamatysite didžiųjų prekybos tinklų reklamą apie šios savaitės geriausius pasiūlymus. Pati reklamos gamyba yra brangus malonumas, jau nekalbant apie jos pritvirtinimą. Čia kartais padeda ir alpinistų patirties turintys darbuotojai, kurie pasikabinę ant apsauginių lynų klijuoja reklamą dideliais plakatais arba kabina milžinišką tentą. Reklaminiai plotai nuomojami patikimiems klientams, tuo metu, kai nėra užsakymo ten paprastai skelbiamas reklaminių plotų užsakymo kontaktai - telefono numeris.

Kai kurie ūkininkai, nors ir neužsiima nei reklamos gamyba, nei aktyvia reklamos plotų nuoma, patys investuoja į savo stendus ir duoda savo kontaktus. Paprastai jie ima kelių tūkstančių litų nuomos mokestį per mėnesį už reklamos talpinimą. Verslas neblogas, tik štai kartais pasigirsta nuomonių, kad reklaminiai plotai ir stendai šalia autorstrados blaško vairuotojų dėmesį. Mažai tikėtina, nes didelė reklama matoma iš toli. Daugiau avarijų padaroma stengiantis įžiūrėti priekyje važiuojančio automobilio lipdukus…

Dabar visi išprotėję dėl išmaniųjų telefonų. Išmanusis lietimui jautriu ekranu telefonas turi tiek daug funkcijų, už kurias tiesiog yra permokama. Pats turiu Samsung pusiau išmanųjį telefoną (su BADA OS), kurio didžiosios daugumos funkcijų nenaudoju. Jei nenaudoju aš, yra žmonių, kurie išmano apie telefonus mažiau, tai tuo labiau nesinaudoja. Paprasti mobilieji telefonai tapo retenybė.

Kai suges mano Samsungas, kitas telefonas greičiausiai bus paprastas, su mygtukais. Kodėl?

Paprasti mobilieji telefonai paprastai turi patvaresnes baterijas, nes didžioji energijos dalis sunaudojama galingam procesoriui ir dideliam ekranui. Paprastas telefonas turi mažą ekraną, todėl baterija gali atlaikyti labai ilgą laiką tiek kalbant, tiek “laukimo rėžimu”. Toks telefonas ypač reikalingas daug kalbantiems žmonėms, nes pagrindinės funkcijos yra išvystytos puikiai.

Paprasti mobilieji telefonai turi visas reikalingas funkcijas - skambinimas, tekstinių žinučių rašymas ir siuntimas, foto kamera, galinti ir fotografuoti, ir filmuoti, miniSD kortelė, kurioje galima laikyti 8-16 GB muzikos failų, žaidimai laikui praleisti, internetas, kalendorius, žadintuvas, radijas. Yra tokios funkcijos, kaip GPS programa ir žibintuvėlis. Tiek funkcijų yra naudojama dažniausiai.

Mobilieji telefonai skiriasi ir kaina. Išmanusis telefonas kainuoja per 1000 litų, tuo tarpu paprastas - 200-300 litų. Tai tris kartus mažiau. Pigūs mobilieji telefonai paprastai parduodami internetu (ši internetinė parduotuvė turi gana didelį pasirinkimą). Jei kiekvieną funkciją įvertintume pinigais ir galima būtų susikompiliuoti mobilųjį pagal poreikius, kaip stacionarų kompiuterį, manau, kad būtų galima susirinkti ir už 100 litų.

Patvarumas ir atsparumas išoriniam poveikiui yra dar viena svarbi savybė, kuri yra be galo svarbi renkantis telefoną. Kai kurių profesijų atstovai, dirbantys lauke, daug važinėjantys vertina patvarius telefonus, kurie net ir nukritę ant žemės, nedūžta ir nelūžta. Išmanieji telefonai braižosi nuo toje pačioje kišenėje įdėtų raktų, o paprasti telefonai pasižymi patvariais ekranais.

Mobilusis telefonas yra darbo ir komunikacijos įrankis, ne prabangos prekė. Jis turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Rinkdamiesi naują mobilųjį, pasvarstykite, koks telefonas iš tiesų reikalingas. Išmanieji telefonai gali greitai išstumti paprastus mygtukinius telefonus. Turbūt tai neišvengiama, tačiau visada atsiranda žmonių, vertinančių klasiką.

Ir kodėl gi tas įmonių steigimas toks baisus dalykas Lietuvoje? Juk Anglijoje įmonė įsteigiama greitai ir tikrai be didelių finansinių injekcijų (UK dokumentų tvarkymas ir įmonės steigimo procesas su finansinių konsultantų-buhalterių pagalba kainuoja apie 1000 Lt). Deja, Lietuvoje viskas kiek kitaip. Įmonės steigimas prasideda nuo dokumentų parengimo. Reikalingi naujos įmonės įstatai, akcininkų sąrašas, akcininkų paskirstymas plius dar galybė įvairių kvitų, duomenų, notaro tvirtintų pasų… Pamačius, kiek vargo teks išvargti, žmonės dažniausiai prisibijo kurti naują įmonę. Beje, po įmonės sukūrimo iš karto prisistato mokesčių inspekcija ir maloniai primena apie mokesčius, kuriuos teks mokėti, nors įmonė toli gražu dar neturi nė darbuotojų, nė pajamų.

Įmonių steigimas Lietuvoje yra pernelyg sudėtingas, todėl kartais pagalvojame, kaip išvengti to viso lakstymo ir vargo. Yra finansinių paslaugų įmonės, kurios už kelis šimtus litų (teko matyti konkrečią kainą - 300 Lt) padės su įmonės steigimu susitvarkyti. Tai ypač aktualu pradedantiesiems verslininkams, kurie turi gerą idėją, bet nemoka dirbti su popieriais, taip pat ir neturi laiko. Ar 300 litų yra teisinga tų nervų karo kaina, kuris laukia steigiant įmonę - spręsti patiems, tačiau atrodo, kad tai vienas iš geresnių variantų.

Įmonės steigimas steigimui nelygus. Visas baisumas yra susijęs su Uždarosios akcinės bendrovės (UAB) steigimu, tačiau juk yra ir kitų įmonių tipų. Čia prasideda linksmoji dalis, nes pirmiausiai reikia atskirtas įmones pagal jų tipus. Yra individualios įmonės, Tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB), žemės ūkio bendrovės, viešosios įstaigos ir dar keletas kitų. Visoms joms steigti taip pat reikia praeiti kančių kelius. Kas galėtų pakonsultuoti, kuri iš visų veiklų yra tinkamiausia? Vėl finansiniai konsultantai padės.

Įmonės steigimas yra tik didelio darbo pradžia, nes po to reikės tą įmonę administruoti, tvarkyti visus finansinius srautus. Vis daugiau ir daugiau įmonių savininkų nebedirba direktoriais, nes administravimas - labai sudėtingas darbas. Tam yra samdytas direktorius, turintis patirties įmonės valdyme. Jo užduotis - tvarkyti popierius. Dažnai toks direktorius nelabai gali kištis į įmonėje vykstančius procesus, nes už pajamas tiesiogiai neatsako.

Lietuvoje įmonių steigimas - kančia, bet jau po truputį valdžios požiūris keičiasi. Atsiranda naujų elektroninių paslaugų, kai visus dokumentus galima pateikti internetu - nebereikia varstyti registrų centro durų ir laukti eilėse su numerėliu rankoje. Kalbama apie naujus įmonių tipus - mikroįmones, kurioms įsteigti nebebus reikalingas 10 000 litų įstatinis kapitalas, o pats steigimo procesas bus atliekamas internetu. Kol kas tokių sprendimų reikės palaukti, o kad įmonės steigimas būtų sklandus ir neskausmingas, rekomenduojama kreiptis į buhalterines paslaugas teikiančias įmones, kurių viena iš paslaugų yra įmonių steigimas už tam tikrą fiksuotą mokestį. Bent jau aš taip daryčiau…

Pamačiau vieną įdomų blogerių konkursą, kuriame viena dovanų ir šventinių reikmenų parduotuvė kviečia Lietuvos blogerius pasidalinti savo teminių vakarėlių idėjomis. Nebloga tema prieš pat Kalėdas ir Naujuosius metus, kai išpuola dar viena proga ne tik prie stalo pasisėdėti, bet ir kažkaip įdomiai pasipuošti ir apsirengti.

Prisiminiau keletą savo vakarėlių iš senų laikų. Dažniausiai teminius vakarėlius darydavau per savo gimtadienį, bet dabar, kai vaikai paaugo, didžiausias dėmesys yra skiriamas jiems. Kol kas švenčiame dar namuose, tačiau piratai jau buvo vieną kartą.

Taigi, teminių vakarėlių idėjos.

80-jų stilius. Disko laikai ir pirmosios elektroninės muzikos užuomazgos. Šis vakarėlis linksmas mūsų kartai, nes dar teko tokios muzikos klausytis. Ne visiems ji patinka, nes jaunesni jau 90-sius laiko senove. Šiaip 90-jų stiliaus vakarėlis irgi neblogai, kai visi gali apsirengti reiveriais ir urlaganais :) Esminis tokių vakarėlių akcentas yra muzika ir apranga, todėl reikės pasivaikščioti po dėvėtų rūbų parduotuves ir po šventinės atributikos parduotuves, nes prireiks tam tikros formos ūsų, barzdų, perukų. Investicija į tokius dalykus paprastai atsiperka po poros metų, kai panašia tema organizuojamas draugų vakarėlis. Per vakarėlį būtina surengti fotosesiją iš pat pradžių, kai tik visi susirenka, nes paprastai vakarėliui įpusėjus pusė kostiumų ir dekoracijų dingsta…

Tautos ir šalys. Visada yra šaunu apsirengti tam tikrais rūbais, kurie yra būdingi tik tam tikriems kraštams. Lietuviai dažnai važinėja į Pietų šalis, iš kur parsiveža vietinių suvenyrinių rūbų. Vienintelė vieta juos panaudoti yra tautiniai vakarėliai. Čia pravers ir šalikai, ir ilgi marškiniai, sariai, o gal ir paprasčiausi džinsai su kaubojiška skrybėle. Iš bėdos galima nukeliauti į dėvėtų rūbų parduotuvę ir ten paieškoti tam tikros spalvos marškinėlių su šalies pavadinimu. Pavyzdžiui, Olandija asocijuojama su oranžine spalva, Jamaika - su dredais, megztomis beretėmis ir margais marškiniais.

Filmų herojai. Tikrai šauni vakarėlio idėja, kurioje reikia nemažai paplušėti, norint patapti panašiu į kapitoną Džeką Sperou iš Karibų Piratų, Supermeną, Žmogų vorą, ar Hulką Hoganą. Čia jau reikia ieškoti tam tikros atributikos švenčių reikmenų parduotuvėje, nes tai gana originalūs apdarai ir patiems pasidaryti gali būti pernelyg sudėtinga. Kaip jau minėjau, tokia investicija paprastai greitai atsiperka, nes einant į skirtingų draugų vakarėlius antrą kartą mokėti nebereikia.

Raganų puota. Vaikai prieš 10 metų susipažino su nepaprastu herojumi - Hariu Poteriu. Nuo to laiko raganų ir raganių virusas sėkmingai plinta ne tik tarp vaikų, bet ir tarp suaugusiųjų. Raganiukių puotą geriausiai rengti namuose, bet šis teminis vakarėlis pareikalaus ne tik atitinkamos aprangos ir atributikos, bet ir dekoracijų. raganų namelis paprastai pilnas žvakių ir visokių kraupių padarų. Vaikų labai gąsdinti neverta, tad jiems užtenka paprastų balionų ir popierinių juostų, pakabinamų ant šviestuvo. Ką veikia raganos? Buria ir kerėja. Suaugusiems tai gali būti puikus būdas pasitikrinti savo nervus ir pasistengti neiššaukti kokio poltergeisto, o vaikams - paprasčiausia gąsdinimo šventė, panaši į Helouvyną.

Užsiminiau apie balionus ne veltui, nes jie tinkami ne vien tik papuošimui, bet gali būti puikiausia dovana nuo draugų tiek vaikams, tiek suaugusiems. Balionų figūrėlė paprastai stovi ilgai, su ja galima žaisti ir panaudoti kaip namų dekoraciją (net vardą duoti galima).

Per pastaruosius du mėnesius domiuosi labai įdomia tema - mokesčių susigrąžinimas UK. Ne, aš pats niekada UK nedirbau, bet pažįstu nemažai žmonių, kurie dirbo ir tebedirba UK. Vieni jų jau kuris laikas gyvena Lietuvoje ir vargsta vargelį, kiti vis dar tebedirba, kartais net per kelis darbus, tad manau, kad su jais kaip tik ir turiu pasidalinti surinkta informacija. Mokesčių sistema Anglijoje yra šiek tiek paprastesnė nei Lietuvoje. Dėl to čia įkurti savo verslą yra kur kas paprasčiau, o dirbti sau irgi nesudėtinga. Mokesčiai mokami finansinių metų gale, tiksliai apsiskaičiavus visas pajamas. Patys mokesčius moka tik sau dirbantys žmonės, dažniausiai iš statybų sektoriaus. Jei dirbi per kelis darbus, UK valdžia pasiima daugiau mokesčių nei reikia iš karto. Dėl to susidaro tokios situacijos, kai mokesčiai būna permokėti. Štai juos ir galima susigrąžinti iš UK mokesčių inspekcijos skambiu pavadinimu - HMRC - Her Majesty Revenue and Customs (Jos Didenybės uždarbis ir muitai). Tai galima daryti pačiam, arba per finansinius konsultantus ar buhalterius.

Buhalteriai UK, pasirodo, tvarko ne tik įmonės, bet ir asmeninius finansus, nes padeda sau dirbantiems (self employed) surašyti reikalingas ataskaitas apie subkontraktorius, deklaruoti pajamas pasibaigus finansiniams metams (jie prasideda ne sausio 1, kaip Lietuvoje, bet balandžio 6 ir baigiasi kitų metų balandžio 5 dieną). Jie net ir privatiems asmenims padeda gauti įvairias pašalpas, susigrąžinti permokėtus mokesčius ir net kompensacijas už kriminalinį sužalojimą. Lietuvoje tuo rūpinasi teisininkai ir advokatai, o Anglijoje tai gali daryti ir paprasti finansų konsultantai ir buhalterines paslaugas teikiančios įmonės. Buhalteriai Anglijoje padeda gauti motinystės pašalpas, vaiko pašalpas, taip pat ir jau minėtas kompensacijas už kriminalinį nusikaltimą.

Kompensacija už kriminalinį nusikaltimą paprastai mokama nukentėjusiam asmeniui, kuris kriminalinio nusikaltimo metu patyrė fizinius arba psichinius sužalojimus. Aišku, įvykis turi būti užregistruotas policijoje, o pati auka - apžiūrėta daktaro UK ligoninėje. Tikiuosi, kad lietuviai UK patys tarpusavyje dėl pinigų vienas kito nedaužo, bet visokių sukčių yra… Ypač kai pinigai neblogi, pavyzdžiui už sulaužytą rodomąjį pirštą - 1500 svarų… Tiesa, tų pinigų gali reikti metus palaukti, kol bus priimtas sprendimas iš CICA - organizacijos skaičiuojančios, kiek pinigų reikia sumokėti. Kartais jie labai didele logika nepasižymi ir neskiria kompensacijos. Bet grįžkime prie mokesčių.

Mokesčiai UK legaliai dirbantiems samdytiems darbuotojams yra sumokami paties darbdavio. Kiekvieną mėnesį yra išduodamas nustatytos formos algalapis (ne taip, kaip Lietuvoje, kur dalinami popieriukai tris kartus mažesni už tualetinio popieriaus lapelį). Pasibaigus finansiniams metams, išduodama P45 forma, kurioje aiškiai parodyta, kiek darbuotojas uždirbo, ir kiek darbdavys už jį mokesčių sumokėjo. Jei žmogus išeina iš darbo, jam išduodamas algalapis ir speciali P60 forma, kurioje surašyti visi toje darbovietėje uždirbti žmogaus pinigai ir mokesčiai, kuriuos darbdavys sumokėjo mokesčių inspekcijai. Tokius lapelius primygtinai rekomenduojama išsaugoti, nes būtent su tokiais dokumentais net gyvenant Lietuvoje galima susigrąžinti permokėtus mokesčius, kurie buvo uždirbti dirbant Didžiojoje Britanijoje per pastaruosius 5-6 metus.

Daug visokių linksmybių toje Anglijoje, bet dabar matosi, kad pas juos yra nebloga tvarka. Bent jau mokesčių per vieną naktį niekas neįvedinėja, kaip Lietuvoje.